Daugiabučių gyventojai puikiai žino, kaip greitai gali įsiliepsnoti konfliktai dėl triukšmo, automobilių stovėjimo ar laiptinės tvarkos. Tačiau yra viena nesutarimų priežastis, kuri retai iškyla į paviršių, nors sukelia realių nuostolių – užsikimšę kanalizacijos vamzdžiai dėl riebalų.

Namo administratoriai pasakoja panašias istorijas. Viename aukšte gyvenanti šeima reguliariai pila kepimo aliejų į kriauklę. Po kelių mėnesių vamzdžiai užsikemša, o pasekmės jaučiamos žemesniuose aukštuose – atsiranda nemalonūs kvapai, lėčiau bėga vanduo, kartais net išsilieja nuotekos. Prasideda kaltinimų paieška, kuri retai baigiasi taikiai.

Problema ta, kad nustatyti kaltininką beveik neįmanoma. Riebalai kaupiasi palaipsniui, susimaišo su kitų butų atliekomis, ir galutinis kamštis susiformuoja ten, kur jo niekas nesitikėjo. Vienintelis sprendimas – prevencija, bet apie ją kalbama per mažai.

Pavojus, kurio nematome: degęs aliejus ir sveikata

Kepant maistą, aliejus patiria cheminius pokyčius. Aukštoje temperatūroje susidaro junginiai, kurių geriau nevartoti – akroleinas, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai ir kiti sunkiai ištariami, bet realiai kenksmingi dalykai. Kuo dažniau aliejus pakaitinamas, tuo daugiau tokių junginių susikaupia.

Daugelis šeimininkių ir šeimininkų vis dar laikosi nuostatos, kad aliejų galima naudoti tol, kol jis „gerai atrodo”. Deja, pavojingi junginiai nematomu. Aliejus gali atrodyti visiškai normaliai, bet jo sudėtis jau seniai pakitusi. Gydytojai ir mitybos specialistai rekomenduoja keisti aliejų po dviejų-trijų kepimų, priklausomai nuo temperatūros ir kepamo maisto tipo.

Ekonominis aspektas: kiek kainuoja ignoravimas

Užsikimšęs vamzdis daugiabučio bute – tai maždaug 80-150 eurų santechniko vizitas. Jei problema giliau bendrose komunikacijose – sąskaita gali siekti kelis šimtus ir dalintis visiems gyventojams. Per metus kai kurie namai tokioms avarijoms išleidžia tūkstančius eurų.

Miesto mastu skaičiai dar įspūdingesni. Komunalinės tarnybos kasmet valo šimtus tonų riebalų sankaupų iš kanalizacijos tinklų. Tai specialios technikos, darbuotojų laiko ir nemažų biudžetų reikalaujantis darbas. Galų gale už viską sumoka gyventojai – per komunalinius mokesčius ir paslaugų kainas.

Alternatyva kainuoja beveik nieko. Panaudoto aliejaus surinkimas gyventojams yra nemokamas. Užtenka turėti indą aliejui kaupti ir kartą per mėnesį ar du nuvežti jį į surinkimo tašką. Laiko sąnaudos – galbūt penkiolika minučių. Finansinė nauda – potencialiai šimtai sutaupytų eurų per metus.

Pamiršta žaliava: ką galima pagaminti iš seno aliejaus

Aliejus po kepimo atrodo kaip atliekos, bet iš tiesų tai vertinga žaliava. Perdirbimo įmonės iš jo gamina biodegalus, kurie vėliau naudojami transporto sektoriuje. Vienas litras panaudoto aliejaus gali virsti maždaug 0,8 litro biodizelio – tai beveik tiesioginė konversija.

Tačiau biodegalai – ne vienintelė kryptis. Iš perdirbto aliejaus gaminami pramoniniai tepalai, valymo priemonių komponentai, net kosmetikos žaliavos. Kai kurios įmonės eksperimentuoja su naujomis technologijomis, leidžiančiomis išgauti dar daugiau vertės iš šios žaliavos.

Įdomu tai, kad Lietuva šioje srityje nėra atsilikėlė. Vietinės įmonės aktyviai dalyvauja europinėje rinkoje, eksportuoja surinktas atliekas ir patys vysto perdirbimo pajėgumus. Augantis gyventojų sąmoningumas tik sustiprintų šią tendenciją.

Kaip pasikeitė surinkimo infrastruktūra

Dar prieš penkerius metus surinkimo tašką rasti buvo tikras iššūkis. Informacija išsisklaidžiusi, konteineriai reti, apie kai kuriuos žinojo tik vietiniai. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitė.

Didžiuosiuose miestuose aliejaus atliekų supirkimas organizuojamas profesionaliai. Interaktyvūs žemėlapiai rodo visus taškus, galima filtruoti pagal miestą ar rajoną, matyti darbo laikas ir tikslias lokacijas. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje surinkimo vieta dažniausiai pasiekiama per kelias minutes kelio.

Ši infrastruktūra atsirado ne savaime. Ją kūrė įmonės, mačiusios verslo galimybę ten, kur kiti matė tik atliekas. Ir dabar, kai tinklas jau egzistuoja, belieka juo pasinaudoti.

Sezoniniai kepimo pikas: kada aliejaus susidaro daugiausiai

Ne visi metų laikai vienodi. Žiemos šventės, Velykos, vasaros grilio sezonas – tai periodai, kai lietuvių virtuvėse verdančio aliejaus kiekis išauga kelis kartus. Po švenčių dažnai fiksuojamas ir kanalizacijos problemų pikas.

Sąmoningas planavimas galėtų padėti. Prieš šventinį kepimo maratoną verta pasiruošti didesnę talpą aliejui, o po švenčių – nepamiršti nuvežti sukauptą kiekį į surinkimo vietą. Kelios papildomos minutės, kurios apsaugo nuo galimų problemų sausį ar kovą.

Tokia prevencija ypač aktuali daugiabučiuose, kur vieno buto elgesys veikia visus kaimynus. Bendras susitarimas dėl aliejaus tvarkymo galėtų tapti dalimi namo vidaus taisyklių – šalia draudimo triukšmauti naktį ar rūkyti laiptinėje.