Miesto parkuose ir miškų takeliuose vis dažniau galima sutikti energingai žingsniuojančius žmones su specialiomis lazdomis. Jie nesiremia į jas dėl būtinybės, o tikslingai naudoja kaip treniruočių priemonę, ritmiškai atsispirdami nuo žemės ir mojuodami rankomis taip, tarsi slidinėtų be sniego. Šios lazdos naudojamos tam, kad einant tinkamai judėtų ne tik apatinė kūno dalis, bet ir viršutinė. Būtent taip atrodo šiaurietiškas ėjimas – sveikatingumo praktika, kurios populiarumas sparčiai auga visame pasaulyje ir Lietuvoje.

Daugelis mano, kad vaikščiojimas su lazdomis yra tiesiog dar vienas būdas pasivaikščioti, tačiau iš tikrųjų skirtumas tarp paprasto pasivaikščiojimo ir šiaurietiško ėjimo yra milžiniškas. Vaikščiojant su lazdomis dirba net 90 procentų raumenų, o paprastai einant aktyviai dirba tik kojos ir dubens raumenys. Ši fizinio aktyvumo forma, kuri į Lietuvą atkeliavo 2007 metais, tapo puikia alternatyva tiems, kas ieško efektyvaus, bet saugaus būdo stiprinti sveikatą bet kokiame amžiuje.

Kaip atsirado šis ėjimo būdas

Šiaurietiško ėjimo istorija prasidėjo Suomijoje dar 1930 metais, kai profesionalūs slidininkai pradėjo naudoti lazdas vasaros treniruotėms, norėdami išlaikyti formą tarp žiemos sezonų. Marko Kantaneva savo diplominiame darbe šiaurietišką ėjimą aprašė ir pagrindė kaip sporto šaką, sukurdamas ir pirmąjį specialių lazdų modelį 1997 metais. Nuo to laiko ši veikla evoliucionavo į savarankišką sveikatingumo praktiką, kuri paplito visoje Skandinavijoje, vėliau pasiekė Vokietiją, Austriją ir kitas Europos šalis.

Įdomu tai, kad nors metodas gimė kaip sportininkų treniruočių dalis, šiandien jis tapo universalia mankštos forma, tinkančia kiekvienam. Šį metodą naudoja ir profesionalūs sportininkai, kai nori kuo efektyviau lavinti savo aerobinę ir anaerobinę ištvermę, tačiau tuo pačiu metu puikiai tinka ir tiems, kurie niekada nesportavo ar turi sveikatos problemų.

Esminiai skirtumai nuo įprasto vaikščiojimo

Pagrindinis skirtumas tarp šiaurietiško ir paprasto ėjimo slypi raumenų įtraukime ir judesių mechanikoje. Šiaurietiško ėjimo ir įprasto greito ėjimo judesiai yra vienodi: priešinga ranka ir koja ritmiškai juda pirmyn ir atgal, bet judesiai su lazdomis yra žymiai intensyvesni. Vaikščiojant įprastai, rankos dažniausiai atlieka tik nedidelius, natūralius mostus, o kartais jos net būna beveik nejudančios, ypač lėto tempo metu.

Kitas svarbus skirtumas – energijos suvartojimas. Šis tyrimas parodė, kad šiaurietiškas ėjimas padeda sudeginti 47% daugiau kalorijų bei sunaudoti daugiau deguonies, negu paprastas ėjimas be lazdų tokiu pat greičiu. Tai reiškia, kad per tą patį laiką organizmas gauna žymiai didesnę apkrovą, nors subjektyviai žmogus nejaučia, kad stengiasi daug labiau. Nepastebite didelio intensyvumo skirtumo, nors jūsų kūnas dirba sunkiau.

Technika ir jos ypatybės

Šiaurietiško ėjimo technika tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Daugelis mano, kad užtenka paimti lazdas ir eiti, tačiau norint gauti maksimalią naudą, svarbu įvaldyti tinkamą techniką. Kūnas turėtų būti šiek tiek pakreiptas į priekį, o lazdos turi būti laikomos tam tikru kampu – apie 40-60 laipsnių. Rankos atlieka intensyvius mostus iš peties sąnario, o ne tik iš alkūnės, kaip dažnai klaidingai daroma.

Vienas esminių technikos elementų – lazdų laikymas. Vaikščiojant šiaurietiškuoju ėjimu rankos nėra visiškai suimtos aplink lazdą, jos dažniausiai paliekamos atviros. Specialūs dirželiai ant lazdų leidžia jas kontroliuoti net ir atpalaidavus plaštaką. Einant lazdos laikomos už kūno, tarsi jas vilktumėte paskui save, o ne remtumėtės į jas priešais save.

Raumenų darbas ir fizinė nauda

Vienas įspūdingiausių šiaurietiško ėjimo privalumų – visapusiškas raumenų įtraukimas. Šiaurietiškojo ėjimo lazdos padeda suaktyvinti viršutinės kūno dalies raumenis, pavyzdžiui, latissimus dorsi (plaštakos), trapecinius raumenis, dilbio lenkiamuosius raumenis, didžiuosius krūtinės raumenis, deltinius raumenis ir trigalvius raumenis. Paprastai vaikščiojant šie raumenys beveik nedirba arba dirba minimaliai.

Kalbant apie sąnarių apsaugą, šiaurietiškas ėjimas turi didelį pranašumą. Remiantis tyrimų duomenimis, šiaurietiškas ėjimas sumažina klubų ir sąnarių apkrovą 28%, lyginant su įprastu. Tai ypač svarbu vyresniems žmonėms ar tiems, kurie kenčia nuo sąnarių problemų. Lazdos padeda perskirstyti kūno svorį ir sumažina smūginę apkrovą, kuri atsiranda kiekvieną kartą, kai pėda liečia žemę.

Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai

Šiaurietiškas ėjimas daro ypatingą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai. Naudojant ir viršutinės kūno dalies raumenis, jūsų kūnui reikia daugiau kraujo išpumpuoti per širdį, todėl reikia labiau išnaudoti širdies ir kvėpavimo sistemą. Tai reiškia, kad širdis treniruojama efektyviau nei paprastai vaikščiojant.

Vienoje nedidelėje aštuonių tyrimų apžvalgoje, atliktoje su širdies ligomis sergančiais žmonėmis, nustatyta, kad šiaurietiškojo ėjimo programose dalyvavusių asmenų fizinis pajėgumas, fizinio krūvio trukmė ir deguonies suvartojimas žymiai pagerėjo. Ši mankštos forma ne tik pagerina bendrą ištvermę, bet ir padeda reguliuoti kraujospūdį bei cholesterolio lygį kraujyje. Reguliarus vaikščiojimas su lazdomis stiprina širdies raumenį ir mažina širdies ligų riziką.

Kam tinka ši veikla

Vienas didžiausių šiaurietiško ėjimo privalumų – jo universalumas. Šį ėjimą praktikuoti gali kiekvienas – nėra apribojimų dėl amžiaus, svorio ar fizinio pasirengimo. Skirtingai nei bėgimas ar intensyvios treniruotės sporto salėje, šiaurietiškas ėjimas leidžia kiekvienam pasirinkti sau tinkamą tempą ir intensyvumą.

Ypač vertinga ši veikla vyresniems žmonėms. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad biuro darbuotojų, kurie 12 savaičių praktikavo šiaurietiškąjį ėjimą, pečių judrumas buvo didesnis, sumažėjo trapsų, lats ir infraspinatus skausmai. Tai rodo, kad metodas puikiai tinka ir tiems, kurie daug laiko praleidžia sėdimą darbą dirbdami, ir kenčia nuo nugaros bei kaklo skausmų.

Psichologinė nauda ir gyvenimo kokybė

Ne mažiau svarbi ir psichologinė šiaurietiško ėjimo nauda. Šiaurietiškas ėjimas gerina ne tik kūno savijautą, bet ir psichologinę būseną. Vaikščiojimas gryname ore, ypač gamtoje, padeda sumažinti stresą, gerinti nuotaiką ir miego kokybę. Daugelis praktikuojančiųjų pastebi, kad po treniruočių jaučiasi žvalesni, energingesni ir pozityviau nusiteikę.

Socialinis aspektas taip pat svarbus. Daugelis renkasi vaikščioti grupėmis ar su partneriais, o tai suteikia papildomą motyvaciją ir malonumą. Bendravimas treniruočių metu padeda išvengti vienišumo jausmo ir kuria bendruomeniškumą, kas ypač vertinga vyresnio amžiaus žmonėms.

Apibendrinimas

Šiaurietiškas ėjimas – tai daug daugiau nei paprastas pasivaikščiojimas su lazdomis. Tai moksliškai pagrįsta, efektyvi ir saugi fizinio aktyvumo forma, kuri įtraukia beveik visus kūno raumenis, degina žymiai daugiau kalorijų nei įprastas ėjimas ir tausoją sąnarius. Šiaurietiškas ėjimas gali būti net 46 proc. veiksmingesnis nei paprastas ėjimas, priklausomai nuo intensyvumo.

Skirtingai nei daugelis kitų sporto šakų, šiaurietiškas ėjimas nepriklauso nuo oro sąlygų, metų laiko ar specialių aikštelių. Jį galima praktikuoti miesto parkuose, miškų takeliuose, pajūryje ar net miesto gatvėse. Ši universali mankštos forma tinka kiekvienam – nuo profesionalių sportininkų iki vyresnio amžiaus žmonių, nuo svorio metimo norinčiųjų iki reabilitacijos po traumų. Svarbiausia – išmokti tinkamą techniką ir reguliariai praktikuoti, tada šiaurietiškas ėjimas taps ne tik efektyviu treniruočių būdu, bet ir maloniu gyvenimo būdo elementu, teikiančiu džiaugsmą ir sveikatą.