Galbūt jau lankėtės Telšiuose. Gal net buvot užsukę į Plungę. Bet jei įvedate „ką pamatyti Žemaitijoje“ ir vis dar matot tas pačias tris nuotraukas – metas atidaryti kitą puslapį. Ne tą, kurį siūlo reklamos, o tą, kur žmonės važiuoja ne pirmą kartą. Kur norisi sustoti. Ir kur, stovint prie ežero ar kopiant į kalvą, užplūsta tokia tyla, kad net pamiršti darbus, miestą ir telefono ekraną.

Tai – ne septynios top vietos. Tai – vietos, kurios ištraukia iš rutinos.

Pavandenė – dvaro griuvėsiai, kurie atrodo kaip filmas

Tikrai niekas nereklamuoja. Ir gal gerai. Tylus dvaro parkas, senų liepų alėjos ir pusiau nugriuvę mūrai atrodo tarsi laikas čia sustojo. Bet būtent dėl to ir norisi pabūt ilgiau. Atsisėsti. Gal net pasikepti dešrelių turistinės viryklės pagalba. Tiesiog pabūt.

Beržoro kaimas – vieta, kur lėtumas tampa dorybe

Niekas čia neskuba. Ir niekas nepyksta, kad tu neskubi. Aplink tvenkinys, medinė bažnyčia, keli senoviniai ūkiai. Daugiau nieko. Tik kartais – gervių klyksmas, žuvis iš šulinio ir daržai, kuriuose viskas auga tarsi be pastangų.

Platelių miškai – kur dviratis virsta laisve

Platelių ežeras garsus. Bet jei pasuksi į gilyn – miškai slepia tiek takų, kad galima pasimesti ir… to norėt. Ne trasos, ne maršrutai, o tiesiog žvyrkeliai, kuriais leki ir niekas nesako, kada grįžt. Jei imsit palapinę ir turistinę viryklę – grįšit tik ryte.

Alsėdžiai – miestelis, kuriame laikas teka kaip upelis

Net sunku pasakyti, kodėl šita vieta taip veikia. Gal dėl to, kad čia viskas mažiau padailinta. Senos trobos, šiek tiek apleista, bet kažkaip tikra. Net degalinė atrodo kaip iš senų filmų. Kartais būtent tokie vaizdai įstringa ilgam.

Barstyčiai – didžiausias akmuo Lietuvoje ir dar daugiau

Ne tik tas garsus akmuo. Aplink yra kalvelių, kur užlipus atrodo, kad matai visą Žemaitiją. Galima pasidaryt pikniką, gal net išsivirti kavos ten pat. Nes kai niekur neskubi – viskas atrodo skaniau.

Šatrijos kalnas – ne tik legenda, bet ir vieta, kur tylu

Jau daug kas buvo, bet mažai kas sustojo ilgiau. O jei pakyli vakare – kai vėjas nurimsta ir virš kalno lieka tik dangus – supranti, kodėl čia tiek legendų. Ir norisi būti tyliai, be telefono, be triukšmo.

Medingėnai – bažnyčia, kurios nesitiki pamatyti tokioj vietoj

Mažas kaimas, didelė, medinė, rankomis statyta bažnyčia. Ir tai nėra muziejus – žmonės čia meldžiasi, čia vyksta gyvenimas. Tokie vaizdai primena, kiek rankų prisilietė, kiek metų čia praėjo.

Žemaitija nėra tik miestai. Tai – kvapai. Tai – vėjas tarp medžių. Tai – ryto kava šalia palapinės, kai šalia nieko nėra, tik paukščiai ir garuojantis ežeras.

Jei klaustum, ką pamatyti Žemaitijoje – atsakyčiau kitaip kiekvieną kartą. Bet jei važiuoji ne dėl „varnelės“, o dėl jausmo – šios vietos tiks. Ir dar ilgai liks galvoje.