Yra toks keistas jausmas, kai detektorius pypsi gražiai, tu jau matai mintyse radinį, net ranka automatiškai ieško kastuvėlio… ir vis tiek nieko. Iškasi duobę, dar pagilini, dar prapleti, o ten tik šlapia žemė ir tavo kantrybė, kuri pamažu tirpsta. Tada dažnas pradedantysis padaro vieną sprendimą: „ai, čia turbūt nesąmonė, einu toliau“. Ir būtent tada geri taikiniai lieka žemėje.

Aš pats esu taip praleidęs ne vieną signalą. Ne dėl to, kad detektorius blogas. O dėl to, kad pradžioje žmogus viską daro per greitai, per nervingai, per „noriu iškart“. Detektorius mėgsta ramų žmogų. Toks žmogus randa daugiau.

Skubėjimas, kuris suvalgo radinius

Pradedantysis dažnai eina per greitai. Akys bėga į priekį, ranka kilnoja ritę, žingsnis trumpėja, norisi „užkabinti“. Problema ta, kad detektorius tada nespėja normaliai „pamatyti“ žemės. Signalai pasidaro trumpi, nutrūkstantys, o tu jų tiesiog nepagauni.

Kai žmogus sulėtina, jis staiga girdi dalykus, kurių anksčiau negirdėjo. Tas pats takas, ta pati vieta, tik kitoks tempas. Ir tada atsiranda pirmi rimtesni radiniai.

Ritė per aukštai ir ranka, kuri pavargsta

Labai dažna klaida: ritė laikoma per aukštai. Atrodo smulkmena, bet ji keičia viską. Kai ritė kyla, signalas silpnėja, o geras taikinys virsta kažkuo, kas „lyg ir buvo“. Tada pradedantysis net nekasa, nes signalas jam atrodo neįdomus.

Dar vienas dalykas: kai ranka pavargsta, ji pradeda tingėti. Ritė kyla dar labiau, judesiai darosi netolygūs, o detektorius gauna chaoso. Žmogus pyksta ant įrangos, nors realiai pavargo pats.

Vienas nustatymas, kuris sugadina pusę dienos

Pradžioje norisi viską pakelti iki maksimumo. Jautrumas aukštai, garsas aukštai, tikėjimas aukštai. O realybėje tai dažnai baigiasi tuo, kad detektorius reaguoja į viską: į smulkius metalo gabalus, į foną, į šiukšles.

Kai pradedantysis gauna per daug signalų, jis pradeda ignoruoti. Ir čia prasideda tragedija: geras taikinys nuskamba kartu su šiukšle, o žmogus pražygiuoja pro šalį.

Kasti „bet kaip“ ir prarasti taikinį

Yra ir kita klaida. Žmogus kasa, bet kasa bet kaip. Duobė plati, žemė išmėtyta, taikinys dingsta. Tada prasideda panika: signalas buvo, dabar nėra, vadinasi kažkas nesuveikė. O dažniausiai taikinys tiesiog yra iškritęs į šoną, į žemės krūvą, arba liko sienelėje.

Toks momentas labai greitai numuša norą. Pradedantysis pradeda galvoti, kad jis „nemoka“, nors jam tiesiog reikia tvarkos. Kasti reikia ramiai, su mintim, kad taikinys niekur neišbėgs. Jis guli ten pat, tik tu turi jį pasiimti.

Skardinės ir folija, kurios suformuoja blogus įpročius

Kiekvienas pradedantysis pereina per etapą „iškasiau šiukšlių krūvą“. Tai normalu. Bet blogiausia, kai žmogus po to pradeda vengti kasimo. Tada jis praleidžia daugiau, nei randa.

Gudrybė yra paprasta: pirmomis dienomis reikia kasti daugiau. Net jei atrodo nuobodu. Nes taip išmoksti, kaip skamba įvairūs daiktai. Po kelių išvykų ausis pati pradeda atskirti, kas panašu į monetą, o kas panašu į foliją. Ir tada hobis staiga palengvėja.

Garrett Ace 250 ir pradedančiojo galva

Garrett Ace 250 dažnai patenka į pradedančiųjų rankas, nes žmogus nori paprastumo. Ir čia svarbu vienas dalykas: paprastumas nereiškia, kad viskas bus automatiška. Paprastumas reiškia, kad tu greičiau suprasi, ką darai. Jei tu neskubi, jei tu nekeli ritės, jei tu kasdamas išlaikai tvarką, tada tokio tipo detektorius gali duoti labai smagią pradžią.

Bet jeigu tu elgiesi nervingai, jokie pavadinimai nepadės. Detektorius vis tiek paliks gerus taikinius žemėje.

Kodėl geri taikiniai lieka žemėje

Jie lieka žemėje dėl vienos priežasties: žmogus nepasilieka su signalu pakankamai ilgai. Jis nenori sustoti, nenori patikrinti dar kartą, nenori pakartoti judesio. O geri taikiniai kartais skamba tyliau, trumpiau, keisčiau. Jie reikalauja sekundės daugiau.

Ir ta sekundė dažnai yra skirtumas tarp „nieko neradau“ ir „žiūrėk ką iškėliau“.