Daug tėvų pirmą dviratį perka tada, kai atrodo „jau laikas“. Vaikas paaugo, kieme važinėja kiti, močiutė jau klausia, kada pagaliau nupirksit. Iš šalies viskas skamba logiškai. Bet realybėje pirmas dviratukas dažnai nuperkamas per anksti, ir tada prasideda visai ne džiugus etapas, o ašaros, pyktis, baimė ir tas nemalonus jausmas, kad pinigai išmesti veltui.

Tiesa paprastesnė, nei daug kas galvoja. Pirmą dviratuką vaikui verta pirkti ne tada, kai „jau visi turi“, o tada, kai pats vaikas kūnu rodo, kad yra pasiruošęs. Ne amžius lemia viską. Lemia laikysena, drąsa, noras judėti ir tas mažas smalsumas, kuris akyse pasimato iš karto.

Didžiausia klaida prasideda parduotuvėje

Labai dažnai tėvai renkasi akimis. Gražesnė spalva, mielesnis dizainas, didesni ratai, „kad užtektų ilgiau“. Skamba protingai, bet vaikas į tokį daiktą žiūri visai kitaip. Jam nesvarbu, kaip dviratis atrodo nuotraukoje. Jam svarbu, ar jis gali ant jo jaustis saugiai.

Esu matęs ne vieną situaciją, kai nupirktas dviratis stovėjo kampe, nes vaikas tiesiog jo bijojo. Ne todėl, kad tingėjo. Ne todėl, kad nenorėjo mokytis. Tiesiog jam buvo per anksti. Per aukštai, per sunkiai, per daug visko vienu metu.

Dažniausiai pasiruošimą parodo keli labai aiškūs ženklai:

• vaikas tvirtai vaikšto ir bėga be nuolatinio griuvimo
• jam smalsu lipti, stumti, važiuoti, atsispirti
• jis nori kartoti judesius, kuriuos mato pas kitus vaikus
• nebijo trumpam prarasti pusiausvyros
• išėjęs į lauką pats ieško aktyvios veiklos

Jei šitų ženklų dar nėra, skubėti neverta. Noras „nupirkti jau dabar“ dažnai labiau suaugusiųjų, o ne vaiko.

Amžius nėra geriausias patarėjas

Ant dėžių dažnai parašyta, nuo kelių metų modelis tinkamas. Tėvams tai patogu, nes atrodo aišku. Visgi vaikai nesivysto pagal vieną lentelę. Vienas trejų jau drąsiai lėks pirmyn, kitas ketverių dar norės lėtesnio, paprastesnio varianto. Ir čia nėra jokios problemos.

Dviratukai vaikams turėtų būti parenkami pagal patį vaiką, o ne pagal datą gimimo liudijime. Jei vaikas sėdėdamas negali patogiai remtis kojomis į žemę, jei jo pečiai įsitempia, jei veide matosi nerimas, tai labai aiškus signalas. Dar ne metas. Ir nieko čia blogo.

Kartais tėvai tą momentą praleidžia, nes nori „paaugimui“. Tokie pirkiniai dažnai nuvilia labiausiai. Per didelis dviratis nesuteikia laisvės, jis stabdo. Vaikas ant jo jaučiasi ne didesnis, o mažesnis.

Kada tas momentas pagaliau ateina

Tikrasis laikas dažniausiai ateina tyliai. Be fanfarų, be ypatingo pasiruošimo. Vaikas pradeda pats domėtis, pats lipa ant kitų vaikų transporto priemonių, pats bando stumtis. Ir tada aiškiai matosi viena svarbi deta

lė, jis nebando vien todėl, kad buvo paprašytas. Jis nori.

Tas noras yra stipresnis už bet kokį reklaminį pažadą. Kai vaikas nori, jis atleidžia sau klaidas. Nukrenta, vėl lipa. Nesusierzina po pirmo nepavykusio bandymo. O kai noro nėra, net pats geriausias modelis nepadės.

Todėl prieš perkant verta paklausti ne „ar jau reikia“, o „ar mano vaikas jau pasiruošęs“. Skirtumas čia didelis.

Kodėl tinkamai parinktas dviratukas keičia daugiau nei tik pasivaikščiojimus

Kai pirmas dviratis parenkamas laiku, pasikeičia daug kas. Vaikas labiau laukia išėjimo į lauką. Jis pradeda jausti didesnį pasitikėjimą savimi. Atsiranda tas labai gražus jausmas, kad gali kažką padaryti pats. Tėvams tai irgi palengvina kasdienybę, nes aktyvi veikla nebereikalauja tiek įkalbinėjimų.

Gerai parinkti dviratukai vaikams namuose dažnai tampa viena mylimiausių priemonių. Ne dėl to, kad buvo brangūs. Dėl to, kad tiko. Ir tas „tiko“ šioje vietoje reiškia viską.

Dauguma klysta skubėdami, ne laukdami

Keista, bet didžioji klaida yra ne per vėlai nupirktas dviratis. Dažniau problema visai kita, jis nuperkamas per anksti. Tėvai nori pradžiuginti, paskubina momentą, o vaikas dar nėra tam pasiruošęs.

Kartais geriausias sprendimas yra luktelti kelias savaites ar mėnesį, o ne skubėti šį savaitgalį. Nes kai laikas pataikytas, viskas klostosi daug lengviau. Mažiau baimės, daugiau juoko, daugiau tikro važiavimo.

Ir tada tas pirmas dviratukas tampa ne daiktu dėl varnelės, o tikra pradžia. Tokia, kuri vaikui palieka gerą jausmą. O nuo to, tiesą sakant, prasideda viskas.